Bandau įsivaizduoti, kad jausmas, kurį patiriu mokydama mokytis nenorintį mokinį, yra panašus į tą, kuris galėjo aplankyti Korneliją fotografuojant mudu mūsų slaptų vestuvių popietę. Abu nėmėgstame būti fotografuojami, kūnai sustingsta ir nelieka natūralumo. Tik Kornelija yra burtininkė. Ne su burtų lazdele, o fotoaparatu, plačia šypsena, savo laisvumu ir neteisiančiu požiūriu. Atrodo, kad ji visur gali matyti grožį, ir tai perteikia KIEKVIENA nuotrauka. Mes nejaukiai jaučiamės pozuodami, todėl, viena vertus, norime, kad pasakytų, ką daryti, kita vertus, to nenorime, tai Kornelija moka laviruoti ir čia: lydėti ir palaikyti fotosesijoje, bet neskatinti dirbtinų "atvirukų" pozų. Mums ši pažintis buvo daugiau nei maloni, daugiau nei įkvepianti, o nuotraukos pranoko lūkesčius. Kiekviena jų. Dar nesame matę savęs taip, kaip pavyko pamatyti Kornelijai.